Viešojoje erdvėje nuolat atsiranda pasvarstymų, nuomonių ir komentarų dėl lietuvių nenoro išsižadėti savo nuosavų transporto priemonių, nors jų sukeliama tarša neabejotinai kenkia žmonių sveikatai. Lietuvos gyventojai automobilių (ypač senų, taršių ir galingų) vis dar neatsisako, nors dėl jų miršta daugiausia žmonių tarp išsivysčiusių valstybių. Publikacijų ar komentarų autoriai nuolat ieško priežasčių ir išskiria problemas, tradiciškai paliesdami susisiekimo, viešojo transporto, miestų urbanizacijos ir su tuo susijusios visuomenės sveikatos problemos.
Šiomis temomis kalbama kelis pastaruosius dešimtmečius, tačiau esminio proveržio pasiekti valstybėje kol kas nepavyksta. Įvairios suinteresuotos grupės, politikai ir visuomenės atstovai daug diskutuoja, tačiau bendro sprendimo nerandama, nors, rodos, iškelti ambicingi tikslai ir jų siekiama. Savivaldybėse patvirtinti darnaus judumo planai, nuolat aptariama viešojo transporto pertvarka, susisiekimo sektoriaus tobulinimas, visuomenės sveikatos gerinimas. Valstybė, ypač miestai ir miesteliai, kiek jų finansiniai ištekliai leidžia, stengiasi nuolat plėsti dviračių ir pėsčiųjų takų tinklus, didinti gyventojų suinteresuotumą naudotis viešuoju transportu, tam naudojant ne tik skatinimo sistemą, bet ir „pozityvios diskriminacijos“ priemones, kai, pavyzdžiui, nuolat didinamos automobilių parkavimo kainos didmiesčių centruose, taip siekiant išvengti jų sankaupų ir padidėjusios taršos bei skatinant naudotis visuomeniniu transportu, o surenkamas lėšas toliau naudojant alternatyvaus susisiekimo plėtojimui.
Visą pranešimą skaitykite čia.
LR Seimo informacija
Linos Jakubauskienės nuotrauka
