1989 m. Kauno taksi parke, be buvusių įprastinių politinių bei visuomeninių organizacijų, susikūrė ir veikė aktyvios darbininkų sąjungos ir Sąjūdžio organizacijos.
Taiki politinė demonstracija „Baltijos kelias“, vykusi 1989 m. rugpjūčio 23 d., skirta priminti apie prieš 50 metų pasirašytą Ribentropo-Molotovo paktą, „įteisinusi“ Baltijos šalių okupaciją, mano vertinimu, buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių suvienijimo etapų, naujas kelias į ateitį.
Geriausiai matomose taksi parko vietose buvo iškabinti kvietimai į numatomą renginį, paminėtos vietos, kur renkasi Kauno žmonės „Baltijos kelyje“. (Kaunui ir rajonui buvo skirtas keliolikos kilometrų ruožas už Ukmergės, naujai statomoje magistralėje link Panevėžio ir Rygos).
Nepamenu šiandien, kiek konkrečiai mikroautobusų RAF „Latvija“ Kauno taksi parkas buvo išnuomojęs miesto organizacijoms ar išskyręs pagal mūsų kolektyvo organizacijų paraiškas, bet tokių buvo daug. Vairuotojams leidome tą dieną pasirinkti sau laisvus darbo grafikus (beje, tokią teisę turėjo ir vairuotojų brigadų bei visuomeninių organizacijų vadovai – taksi vairuotojai, derinę tiesiogines savo darbo pareigas su visuomenine veikla). Administracijos, dirbtuvių ir ūkinio padalinių darbuotojams buvo leista dirbti sutrumpintą darbo dieną.
Miesto vykdomasis komitetas tą dieną, tur būt apie 11 val., paskyrė Kauno saugaus eismo komisijos posėdį, kurios narys buvau ir aš. Dalyvavome toje komisijoje kartu su kitais VAI, komunalinio ūkio, kelių priežiūros ir kitų įmonių vadovais ar atstovais. Posėdis vyko aiškiai pavėluotai, buvo šiek tiek nervingas ir visai nedalykiškas. Jautėsi, kad tai renginys tik dėl „paukščiuko“, kad įvyko. Nekantravusius greičiau baigti, betikslio posėdžio organizatorius palydėjo sakiniu: „Skubate rankutes nusiplauti susikabinimui?“ Ką bepridursi, kai toks požiūris į visai tautai svarbų renginį… Išsiskirstėme apie 13.30 val. ir pasukome kiekvienas savo keliu.
Žaliakalnyje, kaip buvo sutarta, paėmiau šeimos draugą, KPI profesorių akademiką D. Veiduką, o iš namų – žmoną ir dukrą moksleivę. Vykti į Kaunui skirtą vietą buvome sutarę savo automobiliais kartu su draugu, automobilių lenktynininku, vairuotojų mokyklos direktoriumi ir jo šeima. Kartu prisijungė buvęs bendradarbis – romų kilmės vairuotojas Borisas su šeimos nariais. Taigi startavome trimis automobiliais, sutarę vairuoti tvarkingai.
Deja, Šiaurės prospektas ir artimiausios sankryžos jau buvo užkimštos automobiliais, per spūstis teko brautis atbulomis, kad galėtume apsisukti. Tada maršrutą pasirinkome ne link Jonavos, bet paneriu link Vandžiogalos, Šėtos, Ukmergės. Čia buvo laisviau. Kai nebebuvo galimybės tvarkingai važiuoti kolonose, sukdavome iš kelių į kaimų šunkelius ir jau lėkėme papieviais, pamiškėmis, vėl išsukdami į žvyrkelius, vėl į kažkokį kelią, vėl link Ukmergės. Tai buvo neužmirštamas lėkimas, nes užsibrėžėme tikslą būti vietoje ir laiku. Tikslą pasiekėme dviem automobiliais, nes net lenktynininkas neišlaikė tokio tempo ir liko spūstyse.
Perlipę per tiesiamos magistralės griovį, radome tarpą tarp Baltijos kelyje besirikiuojančių kauniečių. Nepamirštamas jausmas buvo tuomet, kai sujungėme rankas – šeimos, draugų, kitų žmonių. Nes atvykome į tikslą, įveikėme nelengvą maršrutą, lyg lenktynių etapą, taip, kaip mokėjome ir galėjome. Tada praskrido keletas sportinės aviacijos lėktuvų, iš ,,Vilgos“ (keturvietis lengvasis lėktuvas) pabiro gėlės, susirinkusieji į Baltijos kelią buvo sveikinami per pravažiuojančių organizatorių automobilių garsiakalbius. Buvo filmuojama iš oro ir iš automobilių.
Su aplinkiniais kauniečiais dalinomės įspūdžiais apie tai, kaip atvykome, vaišinomės užkandžiais ir kava. Nesinorėjo skirstytis dar ilgai, nors organizatorių garsiakalbiai skelbė, kad renginio tikslas pasiektas.
Temstant jau ramiai rikiavomės link Kauno. Važiavome tikrais keliais ir jau lėtai, gerbdami kitus eismo dalyvius, pro Ukmergę, Jonavą. Veikė ir kilnojamoji degalų kolonėlė iš benzinvežio pakelėje.
Vėliau savo namuose stebėjome „Baltijos kelio“ vaizdus televizijos reportažuose, nudžiugino VAI pranešimas, kad autoįvykių ir avarijose nukentėjusių renginio metu nebuvo.
Deja, labai daug kauniečių savo automobiliais iš Kauno išvykę po 14 – 15 val. numatytos Kaunui vietos nepasiekė, nes buvo įstrigę transporto spūstyse pakelėje, kaip ir dalyviai iš kitų miestų. Tas patirtas galingas bendrumo, ryžto ir noro jungtis jausmas, buvo didis.
ALVYDAS GILYS, VASILIJUS USTINKINAS IR VYTAS BANCEVIČIUS
Linos Jakubauskienės nuotrauka